Mere, aš irgi už Vilnių, kuriuo didžiuojamės.

Sveiki, mere. Pažiūrėkime kartu į šią nuotrauką:

Pažiūrėkime kiek ir kokie žmonės palaiko Noreiką. Jie ir Škirpą palaiko, net jeigu tas parašė kad Hitleris – genialus vadas, kurio nacionalsocializmas yra tinkamiausia Lietuvos valdymo forma. Žmonės šioje nuotraukoje nejaučia dėl to jokios gėdos.

Škirpos palaikytojai dėl mano pastangų pakeisti Škirpos alėjos pavadinimą vadina mane rusų agentu ir dar blogesniais žodžiais, nuolat šmeižia mane, siunčia mane „namo“ ir niekada nesijaudina dėl to, kad Lietuvos žydus nužudė jų kaimynai. Esu gavęs nesuskaičiuojamą kiekį žinučių nuo tokių žmonių, įskaitant anoniminius grasinimus mane nužudyti. Visa tai vyksta jūsų „atvirame“ Vilniuje.

Atviras antisemitizmui, neapykantai, fašizmo apraiškoms? Sutinkame, kad ne.

Todėl aš priverstas paklausti dar kartą – kodėl vis dar turime nacių kolaboranto gatvę Vilniuje, prie pat Gedimino kalno? Tas gatvės pavadinimas dabar yra paminklas, skelbiantis pasauliui faktą, kad jums, kaip merui, vakarietiški ir europietiški demokratijos principai svarbūs tik selektyviai.

Kodėl jūsų frakcijos narys, Pavadinimų komisijos pirmininkas Audronis Imbrasas taip ilgai blokuoja pavadinimo svarstymą? Kodėl jūs jam leidžiate tai daryti? Ar negalvojate išmesti jį iš to posto dėl neetiško elgesio?

Kodėl jo komisijos posėdžio protokole parašyta, kad jis ir jo pavaduotojas mano, jog klausimas turi būti svarstomas politikų, bet jis ir nepateikia klausimo Tarybos svarstymui?

Kodėl ir Cvirkos klausimą jis tiesiog atsisakė įtraukti į komisijos darbotvarkę, nors aš apie tai pakartotinai rašiau komisijos sekretorei ir Paulės Kuzmickienės darbo grupė irgi prašo tai svarstyti?

Ar tai etiškas elgesys? Ar tai suderinima su priesaika?

Ar tokį klausimą turėtų spręsti tik vienas žmogus, pagal savo užgaidas? Ar turėtų demokratiškai spręsti visi 51 išrinktieji gyventojų atstovai?

Kodėl jūs, mere, viešai vadinate Škirpą kolaborantu, bet absoliučiai nieko nepadarėte, kad kolaboranto gatvės pavadinimo nebebūtų mūsų žemėlapyje?

Kodėl net TS-LKD frakcijos nariai pabandė padėti man šiuo klausimu, o jūs – ne?

Kas jus paralyžuoja?

Nuo kada atmintis, teisingumas ir tiesa tapo jums nesvarbiais reikalais?

Kiek straipsnių šia tema man reikia publikuoti?

Kiek kartų kviesite save į žydų bendruomenės renginius ir sakysite kalbas apie tai, kad žydų tema jums labai svarbi, kai netoli mikrofono, tame pačiame jūsų valdomame Vilniuje, vis dar ant miesto sienos kabės Škirpos vardas? Ar neskaitote tos pačios bendruomenės prašymų gerbti tragiškai ir žiauriai nužudytų žmonių atmintį?

Mirusieji neturi balso. Ar tai jums reiškia, kad keturiasdešimt marginalų Lukiškių aikštėje – kartu su visokiais Ažubaliais, Kundrotais ir Sinicomis – turi daugiau politinio svorio šiuo klausimu nei šimtai tūkstančių nužudytų žydų? Tokia matematika?

Kalba – pigi.

Ar jums nesuprantama, kad nepakanka „turėti nuomonę“, jog Holokaustas buvo tragedija, nepakanka „gerbti“ aukas tik žodžiais, nepakanka viešai feisbuke sakyti, kad Škirpos alėjos pavadinimas turi būti pakeistas. Jūs esate miesto meras. Galite daug daugiau padaryti. Galite net stadionus pastatyti, o pakeisti vienos gatvės pavadinimą – iššūkis?

Kodėl Žaliojo tilto skulptūrų klausimas jums buvo lengvesnis, o Škirpos (t.y. antisemitinio nacių kolaboranto) – kažkaip labai jau sunkus? Kur dingo tas lygybės ženklas tarp žiaurų totalitarinių režimų?

Kiek istorikams reikia klausti? Ar yra bent vienas istorikas, kuris patvirtintų, kad Škirpa bandė išgelbėti žydus, o ne įvesti fašistinį režimą ir kartu su naciais pašalinti visus žydus Lietuvoje?

Kaip jaučiatės, kai eilinį kartą keliu šį klausimą ir jūs turite kentėti iki klausimo galo ir tada miglotai atsakyti, puikiai žinodamas, kad norite vengti šio klausimo iki rinkimų?

Kodėl tada laukėte taip ilgai, kai rinkimai dabar jau vėl taip arti?

Ar prisimenate legendinį pažadą „Po ZAPAD, Markai“?

Kokio dydžio piketą turėsiu organizuoti, kad pagaliau taryba galėtų svarstyti klausimą, kurį kėliau labai senai?

Kol ta gatvės pavadinimo lenta kabo – žmonės šioje nuotraukoje švenčia pergalę, jaučiasi stiprūs ir vis labiau įsidrąsina skleisti neapykantą. Tą mato ir jaučia daugybė vilniečių – ne tik britai, ne tik žydai, o ir visos tautinės, religinės ir seksualinės mažumos. Galvojame, ar tas meras tikrai liberalus, tikrai supranta lygybės principus ir tikrai iki galo kovos dėl mūsų miesto laisvės? Ar jis už laisvę tik kai tai patogu ir kai nevyksta dukrų gimtadienių šventės?..

Aš žinau, kad jūs nenorite atrodyti kaip veidmainis, bet vien noro – nepakanka.

Matome, kad jūs, nepaisant daug gražių žodžių, nenorite pajudinti piršto ir apginti mus prieš keturiasdešimt antisemitinių marginalų, kurie atspindi tamsiausią Vilniaus įvaizdžio pusę. Tylite ir aklai žiūrite į tokius piketus, nors jei toks piketas vyktų Rusijoje apie Holodomore dalyvaujančius veikėjus – iškart tai pasmerktumėt kaip slykščią, antidemokratinę akciją.

Ar suprantate, kad trispalvės laikymas rankose nepadaro žmogaus automatiškai neliečiamu patriotu, laisvės gynėju, gatvės pavadinimų teisėju?

Ar šita nuotrauka jums neatrodo šiek tiek silpna ir juokinga? Paklauskite savęs – ar tikrai bijote tokių žmonių neigiamos reakcijos? Ar buvote išrinktas dėl jų balsų? Ar neveikti šiuo klausimu atitinka jūsų prieš rinkimus skelbtas vertybes? Ar apskritai yra kitos keturiasdešimties žmonių grupės, turinčios tiek daug įtakos jūsų darbotvarkei, kaip šita apgailėtina chebrytė?

Jie sako, kad Lietuva – ne man, ir apskritai ne liberalumui. Prašau giliai nuoširdžiai, dėl Dievo meilės, paprieštarauti jiems veiksmais, o ne tik žodžiais. Labai tinkamas veiksmas būtų užtikrinti, kad Škirpos alėjos pavadinimo keitimo klausimas būtų pateiktas Tarybai kuo greičiau, ir „užduoti“ toną tiek savo koalicijai, tiek opozicijai, kad dėl šito su partiniais reikalais nesusijusio klausimo visi balsuotų „už“.

Pakartosiu – aš irgi už Vilnių, kuriuo didžiuojamės.

Tik kad man nauja geležinkelio stotis, vaikų darželiai ir dviračių takai nieko nereiškia, jei nėra laisvės. Minske tvarkingos gatvės ir daug žaidimų aikštelių, bet neketinu gyventi Minske.

Niekaip nebus tikro, visapusiško vilnietiško atvirumo, jei miesto meras neturi pakankamai daug drąsos bei ambicijos dėl laisvės ir lygybės vertybių, nesugeba išreikšti tokių dalykų bent viename iš savo programos dvylikos punktų, ir tiesiog maldauja, kad tas britas tylėtų apie nacių kolaboranto gatvės pavadinimą.

„Per daug sutikau politikų, kurie žino ką reikia daryti, bet bijo prarasti rinkėjų pasitikėjimą. Dar daugiau tokių, kurie žino ką daryti, tačiau bijo pasielgti teisingai, nes yra priversti tarnauti tiems, su kuriais iš godumo darė savanaudiškus sprendimus, gal net ir nusikaltimus.“

– Remigijus Šimašius

Prašau, mere, jūsų realaus, o ne tik simbolinio bendradarbiavimo prieš totalitarizmo apraiškas mūsų nuostabiai gražiame mieste.

Žinau, kad žinote, ką reikia daryti.